Norėjau panaudoti Adelės „Miško“ piešinio savybes, kad galutiniame paveiksle sukurčiau mišką tarsi iš kito pasaulio. (Įraše „Ugnis šiuolaikiniuose meno kūriniuose“ minėjau, kad piešinys priminė mišką, šalia kurio netoliese gyvena seserų šeima).
Adelė pradėjo savo darbą neturėdama jokių ketinimų, ką jis turėtų reprezentuoti. Kaip jau minėjau blogo įraše ,,Drakonas ir pelėdos miške“, mokiau seseris „piešti“ dažais naudojant pipetę, o mergaitės spontaniškai parodė, kaip toliau manipuliuoti dažus pučiant orą šiaudeliu.
Rezultatas neatrodė kaip tie medžiai, kuriuos esame įpratę matyti gamtoje, tačiau dėl savo ypatingos išvaizdos jie buvo stebuklingi ir originalūs. Adelės miškas atrodė kiek baugiai, o tai buvo labai norima savybė, nes seserų sukurtoje pasakoje drakonas miške susižeidė ir jį reikėjo gelbėti.
Naudodama Adelės piešinį kaip nuorodą, kūriau miško kompoziciją galutiniam portreto paveikslui. Iš pradžių dirbau su anglimi ant popieriaus. Padariau daugybę piešinių, kad gaučiau tenkinantį rezultatą. Žemiau galite pamatyti pirmojo ir paskutinio eskizų vaizdus. (Viename iš toliau pateiktų tinklaraščio įrašų bus vaizdo įrašas, kuriame galima pamatyti visus eskizus ir kūrimo proceso nuotraukas).
Tik kai buvau patenkinta kompozicija, perėjau prie tapybos. Dirbau su akrilu. (Su šeima nutarėme, kad tik pagrindinės figūros bus nutapytos aliejiniais, o likusios dalys – akrilu.) Nudažius foną šviesiai pilka spalva, sumaišiau visas medžiams reikalingas spalvas – juodą, rudą, raudoną ir violetinę – tokias pat kaip Adelės piešinyje. Spalvos buvo praskiestos vandeniu, kad būtų sukurta riebaus kremo konsistencija, jog ji galėtų lengvai tekėti naudojant šią specifinę techniką. Iš pradžių ketinau naudoti tą pačią techniką, kaip ir Adelė piešdama. Tačiau po kelių eksperimentų supratau, kad pučiant dažus šiaudeliu gaunami pernelyg nenuspėjami rezultatai. Todėl, norėdama geresnės kontrolės, nusprendžiau savotiškos formos kamienus ir šakas „nupiešti“ pipete.
Pirmiausia nupiešiau toliausiai fone esančius medžius. Leidau jiems išdžiūti, tada apdengiau dūmais/rūku (šviesiai pilka, labai atskiesta vandeniu), o tada nutapiau pirmame plane esančius medžius.
Jei dar kartą pažiūrėtumėte į Adelės piešinį „Miškas“, viduryje pamatytumėte įdomią geltoną ir juodą tekstūrą. Taip išėjo, nes geltoni dažai buvo daug tirštesni nei juodi (naudojome guašą, kurį galima skiesti vandeniu). Kol Adelė žaidė su dažais dėdama vis daugiau spalvų, tiršti geltoni dažai pasidengė juoda spalva. Tačiau kai Adelė šiaudeliu pūtė orą į dažų balą, geltona spalva pradėjo šviesti su įdomia tekstūra. Kadangi šiaudelio dažymui niekada nenaudojau, ši tekstūra ir man buvo naujas atradimas. Žvelgdami į rezultatą, kartu su Adele nusprendėme, kad geltona tekstūra galėtų būti gėlynas miško žemėje, kas puikiai pasiteisino ir galutiniame portreto paveiksle.
Galite nuspėti, kaip nenuspėjami gaunasi rezultatai pučiant orą į dažų balą. Po kiek apmąstymo nusprendžiau, kad man patinka, kad gėlynas atrodo plokščias arčiau priekinio plano, ir būtų malonu pamatyti, kaip jis kinta su perspektyva, kai atsitraukia į foną. Ta pačia fono šviesiai pilka spalva uždažiau perteklinę gėlyno tekstūrą. (Jei turite akrilinių dažų mišinį plastikiniuose indeliuose, uždengtuose plėvele, jie neišdžius kelias dienas; net kelias savaites, jei karts nuo karto patikrinsite ir įpilsite daugiau vandens.)
Tuo metu, kai dažai išdžiūvo, šiaudelių technika pridėjau aplinkinės žolės, taip pat ugnies detaless keliose medžių vietose.
Tada tarp medžių nupiešiau kitų pasakų veikėjus – lapę, vilką, raganą ir piktąją dvasią. Daugiau apie tų veikėjų istorijas skaitykite šiame tinklaraščio įraše.
Tada su anglimi ir oranžiniu pieštuku sukūriau dūmus ir ugnį primenančius raštus. Skaitykite ugnies elementų istoriją šiame tinklaraščio įraše.
Galiausiai viską apipurškiau fiksuojančiu purškikliu, kad sutvirtinčiau anglies ir pieštuko žymes (jei norėtumėt sutaupyti, įprastas plaukų lakas veikia puikiai). Mano nuostabai, dėl to akrilo spalvos, kurios iš prigimties yra blyškios, tapo beveik tokios pat ryškios kaip aliejinių dažų. Labai pasisekė, nes planavau naudoti laką, kad akrilo dalys neatrodytų per daug blyškios, lyginant su aliejiniais. (Anksčiau minėjau, kad tik pagrindinės figūros yra nutapytos aliejiniais dažais, o likusios dalys – akrilu ir kitomis medžiagomis.)
Menininkai skaitytojai, skirkite laiko apmąstyti, kada kiekviena dalis turėtų būti nudažyta/nupiešta. Klaidų ir nelaimingų atsitikimų nutinka beveik kiekviename žingsnyje, todėl verta iš anksto apgalvoti, ką galite sugadinti ir ką turėtumėte padaryti, kad tai ištaisytumėte. Geriausias būdas viskam apmąstyti yra dienoraštis. Laikas, praleistas rašant dienorašti, ilgainiui sutaupys daug laiko.
Pingback: Adelės ir Gabrieliaus pelėdų tapybos procesas | Pasakiškas Portretas „Degantis miškas“ | Pasakiški Portretai