Originalus paveikslo „Drakonas ir pelėdos“ pasakojimas nebuvo susijęs su ugnimi. Siužetas buvo toks, kad miške (dėl neaiškios priežasties) susižeidė drakonas ir jį išgydė pelėdos. Leiskite jums papasakoti, kaip kilo „Degančio miško“ idėja.
Kaip ir minėjau ankstesniame tinklaraščio įraše, Evija sunkiai išsirinko pasaką tolesnei paveikslo kūrybai. Be pasakos „Drakonas ir pelėdos“, jai taip pat labai patiko „Lapė ir vilkas krūmuose“. Pasakoje lapė ir vilkas susitiko prie laužo. Istoriją įkvėpė Adelės piešinys „Krūmai“ ir Evijos „Ugnis“ (žr. paveikslėlį žemiau). Taip man kilo idėja, kad miškas, kuriame susižeidė drakonas, galėtų degti. Paaiškėjo, kad buvo daug priežasčių, kodėl ši idėja buvo tokia tinkama.
Pirmiausia, degantis miškas yra gera priežastis, kodėl drakonas susižeidė, nes originalioje istorijoje jokia priežastis nebuvo paminėta.
Antra, seserų šeima gyveno šalia miško (Kuršių nerijos miško), kuris per pastaruosius du dešimtmečius degė du kartus.
Trečia priežastis, kurią jau minėjau – Evijai labai patiko jų pasaka su laužu. Be to, jos piešinys apie ugnį mano akimis buvo labai originalus. Kai galvojau, kaip jį būtų galima įtraukti į miško kompoziciją, atrodė, kad tai bus lengva užduotis. Adelės piešti medžiai buvo nutapyti „sunkiomis“ ir tamsiomis spalvomis, o Evijos ugnis buvo nupiešta šviesesnėmis žymėmis su anglimi ir spalvotu pieštuku. Kadangi tarpai tarp ryškių medžių kamienų ir šakų būtų užpildyti šviesiomis anglies ir oranžinio pieštuko žymėmis, taip ugnis atrodytų šiek tiek vaiduokliška. Tai skambėjo kaip puiki idėja, ypač kai dviprasmiškos savybės yra labai vertinamos meno pasaulyje.
Ši idėja paskatino mane tyrinėti šiuolaikinius meno kūrinius, kuriuose yra ugnies elementų. Įdomių pavyzdžių radau Dorothea Tanning (1910 – 2012) ir Paul Klee (1879–1940) darbuose.
Šiuolaikinio menininko Johno Vusi Mfupi (g. 1977) darbai man davė mintį, kad mišką galėčiau pavaizduoti koliažuodama apdegusiais popieriaus gabalėliais. Tačiau ši idėja nebuvo pasirinkta tolesniam plėtojimui.
Labiausiai įkvepiančius darbus radau menininko Joan Miro (1893-1983). Jis padarė paveikslų seriją, kuriuose išdegino dideles skyles. Maniau, kad ir savo paveikslo miško plote galėčiau išdeginti kai kurias vietas, bet seserų šeima nepritarė šiai idėjai. Jų nuomone, degintos drobės labiau tinka galerijose nei namuose. (Manau, kad tai geras dalykas, nes ir taip turėjau per daug idėjų, susijusių su gaisru miške.)
Idėja, kuriai pritarė šeima, buvo įkvėpta iš Joan Miro meno kūrinių. Iš to, ką skaičiau apie tai, kaip Miro dirba, spėju, kad šį vaizdą jis padarė spalvotos litografijos technika, tada rezultatas jam priminė ugnies liepsnas ir taip darbą pavadino „Ugnies šokis“. Iš tiesų, raudonos žymės labai primena ugnį. Jei daug dirbate su eksperimentine tapyba, galbūt žinote, kad tokio tipo ženklai yra labai unikalūs ir tikriausiai jų neįmanoma atkartoti be litografijos technikos.
Nepaisant to, maniau, kad ką nors sugalvosiu, todėl nusprendžiau šią idėją pristatyti šeimai. Ji buvo patvirtinta (įskaitant paišymo stilių iš Evijos ‘Ugnies’ piešinio), su sąlyga, jog žymės neužgoš miško.
Kai reikėjo tapyti ugnies detales, aš atradau, kad galiu sukurti originalias formas ant drobės užtepdama atskiestus dažus, o tada šiaudeliu pūsdamas šlapią raudoną balą. (Tiesą sakant, šios technikos išmokau iš seserų – Adelė savo miško piešinį padarė naudodama šia techniką.) Purslai ištykšdavo netikėtomis kryptimis, o rezultatas priminė ugnies liepsnas.
Žemiau pateikiamos galutinio paveikslo detalės.
Pingback: Miško tapybos procesas | Pasakiškas Portretas „Degantis miškas“ | Pasakiški Portretai