Pirmajame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja (8m.) ir Domu (5m.). Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu, kaip vaikų piešiniai, jų interpretacijos bei nuotraukos įkvėpė mane sukurti įvairių idėjų skirtų Pasakiškam portretui.
Kai visi trys išėjome į lauką fotografuotis, Dorotėja ir Domas atrado kieme linksmą žaidimą – bėgioti su pripučiamu baseinu. Man šios nuotraukos buvo puikus įkvėpimas „Pasakiško portreto“ idėjoms kurti.
Žiūrėdama į šią nuotrauką, aš įsivaizdavau, jog vietoj pripučiamo baseino galėtų būti kažkokia pabaisa. Ar Dorotėja galėtų taip linksmai nešti pavojingą pabaisą, nes ji su broliu ją jau įveikė? O galbūt, pakeitus vaikų veido išraiškas į išgąstį, galėtų atrodyti, jog pabaisa ryja arba kaip viesulas siurbia mergaitę į pavojų? Idealiausia būtų, jog pažiūrėjus į paveikslą galėtum pamatyti abu scenarijus vienu metu.
Man yra labai svarbu kurti dviprasmiškus paveikslus. Taip žiūrovas gali pasitelkti savo vaizduotę ir pats paspėlioti, kokią istoriją paveikslas perteikia. Bet kokiu atveju, tai, ką žiūrovas mato ir jaučia, yra jo vidinių išgyvenimų atspindys. Taigi dviprasmiški paveikslai yra mūsų vidinio pasaulio veidrodžiai.
Kuriant šio eskizo pabaisą, aš panaudojau bendrai pieštą Domo ir Dorotėjos piešinį. Domo nupiešti mėlyni ir raudoni sūkuriai gerai derėjo prie apvalių baseino formų iš fotografijos.
O kaipgi šiuo atveju sukurti dviprasmišką eskizą? Vaikų veido išraiškos pasako daugiausia, todėl nusprendžiau jas perteikti kaip visiškai neutralias. Kai žvelgdami į paveikslą mes pamatom tik neutralią veikėjo veido išraišką, mums sunku nuspręsti, kaip veikėjas jaučiasi toje situacijoje. Tai mus paskatina patiems įsivaizduoti galimus scenarijus ir jų sukeliančias emocijas.