Per mūsų kūrybinę sesiją su dviem sesutėm (o vėliau prisidėjo ir jų pusbrolis), pirmoji užduotis buvo nupiešti savo mėgstamą žaislą arba daiktą. Evija (8m.) nupiešė meškučius, o Adelė (6m.) – kiškučius.
Paprastai aš neraginu vaikų kurti pasakiškų istorijų su pirmuoju piešiniu. Tai tiesiog užduotis tam, jog vaikai galėtų pradžiai kuo nors užsiimti, kol aš išsitraukiu visas meno priemones, bei galėtų atsipalaiduoti ir kūrybiškai „įsivažiuoti“. Nes šiaip nėra lengva kurti fantastines istorijas. Na, tik ne Evijai su Adele. Jos buvo išskirtinai kūrybingos.
Kai pradėjom vaidinti jau sukurtas pasakas, mergaitės taip pat norėjo sugalvoti istoriją ir šiems piešiniams. Į vaidinimą sesutės įtraukė ir savo pusbrolį Gabrielį (5m.). Taigi, jų istorija buvo tokia:
Evija buvo meškinas, o Adelė su Gabrieliu – du zuikučiai. Visi kartu susitiko, susipažino, nusprendė eiti į vakarėlį, kai staiga pikta dvasia privertė draugus susipykti. Dvasia nupūtė meškino kepurę, o meškinas apkaltino zuikučius, jog jie ją numetė. Na, kadangi kiekviena pasaka turi laimingą pabaigą, pamatę piktąją dvasią ir suvokę jos piktadarystę, visi draugai susitaikė.
