Pirmajame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja (8m.) ir Domu (5m.). Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu, kaip vaikų piešiniai, jų interpretacijos bei nuotraukos įkvėpė mane sukurti įvairių idėjų skirtų Pasakiškam portretui.
Dorotėja ir Domas labai skirtingai reagavo į mano pasiūlytą piešimo sesiją apie pasakas. Dorotėja labai tuo džiaugėsi, o Domas to kategoriškai atsisakė. Jo mamytė minėjo, jog jis bijo. Tačiau man atvykus ir jį sutikus, jis to visai neparodė. Jis tik pasakė, kad piešiu tik su Dorotėja, tarsi jam tai būtų buvę visai neįdomi veikla. (Be to, jis turėjo pasikvietęs draugą, tad tuo tarpu jie galėjo žaisti kartu)
Taigi, aš jo nuomonę pagerbiau ir nebandžiau visai jo perkalbėti. Man tai buvo net į naudą, nes taip galėjau susikaupti vien tik ant Dorotėjos. (Kai viskas baigėsi, atrodė, jog visa mūsų kūrybinė sesija klostėsi tiesiog idealiai.)
Dorotėja parodė man, ką mėgsta piešti, ir papasakojo, kas jai patinka pasakose. Mes sutikom, jog visi mėgsta herojų patiriamus nuotykius ir jų įveikiamus iššūkius. Sakiau Dorotėjai, jog mums patinka šie pasakų bruožai labiausiai dėl to, nes jie atspindi mūsų pačių gyvenime patiriamus iššūkius, kaip, pavyzdžiui, nesutarimai su tėvais, ar pykčiai su broliu ar sese. Taip ir paklausiau jos, ar yra kas panašaus, ką ji patiria savo gyvenime.
“Taaaip.” Dorotėja pasidalino, jog ją labai erzina jos brolis, ypač kai tasai supyksta. Man tai priminė pasaką apie piktą dvasią iš butelio, kurią papasakojau mergaitei (pasaką galite perskaityti čia). Tada aš paskatinau Dorotėją nupiešti, kaip galėtų atrodyti pikta dvasia naudojantis abstrakcijomis. Tai mus nuvedė prie abstrakčių piešinių interpretavimo ir kitų piešimo žaidimų.
Po kiek laiko padarėm mini pertraukėlę ir su Dorotėja nuėjom užkąsti. O kai vėl grįžom tęsti savo piešimo žaidimus, prie mūsų prisidėjo Domas.
Aš nuspėjau, jog Domas nepatogiai jaučiasi prisijungdamas. Būtų ar tai jo baimė nemokėti piešti, ar dėl to, kad esu nepažįstamas žmogus, kuris gali nemaloniai bendrauti, aš jį puikiai supratau. Todėl aš pasiūliau Domui be jokio spaudimo pasirinkti: arba tik pasižiūrėti, kaip mes žaidžiam, arba prisijungti kartu žaisti. Sakiau jam: “Kad būtų lengviau prisijungti, štai popierius ir flomasteriai, o dabartinis mūsų žaidimas yra išsirinkti 2-3 spalvas, nupiešti beleką per 10 sekundžių, tada apsimainyti piešinius ir juos užbaigti kaip tik nori.” Su atsargumu ir abejone, Domas prisidėjo prie mūsų žaidimo.
Man buvo nuostabu pamatyti, kad Domas piešia visai kitaip nei aš su Dorotėja. Mūsų su Dorotėjos piešiniai išeidavo kaip kartais įdomi, kartais nerangi linijų ir spalvų kompozicija. Tuo tarpu, Domas išsirinkdavo tris degančiai raudonus flomasterio atspalvius ir jais energingai išpaišydavo visą lapelį.
Kai visa tai stebėjau akies krašteliu ir tada pamačiau Domo piešinį, aš negalėjau nepagalvoti apie Dorotėjos pasakojimą, kaip ją erzina, kai jos brolis supyksta. Argi toks piešinys ne puiki pykčio išraiška?
Be to, kaip užbaigti TOKĮ piešinį?? Oi, tai nuostabus iššūkis man kaip menininkei. Tačiau man beimant Domo piešinį trykštančia raudona energija, staiga Dorotėja sako: „Ne! Aš noriu…“ Mane tai nustebino. Primiausia dėl to, jog toks piešinys jos visai neišgąsdino (ne taip, kaip iš pradžių mane). Antra, tai parodė, jog Dorotėja ne tik kad nelaiko savyje pykčio broliui, bet aiškiai nori užbaigti Domo kūrinį. Argi abiejų sukurtas piešinys nėra tarsi brolio ir sesers bendro palaikymo simbolis? Toje akimirkoje aš pamačiau sesers meilę broliui. Nors galiu klysti, nes aš Dorotėjos to nepaklausiau. Bet kokiu atveju, labai malonu matyti, kai vaikai neužlaiko savyje pykčio ir taip lengvai atleidžia.
Man būna labai smalsu, kas dedasi vaiko galvelėje, kai piešia vieną ar kitą detalę. Tačiau aš visiškai neįsivaizduoju, kaip Dorotėja nusprendė iš tokios raudonų linijų krūvos nupiešti veidą su vertikalia viena akimi (visai kaip Picasso) ir vienu tašku vietoj nosies. Tokių veidų tikrai pasitaiko šiuolaikinio meno pasaulyje, bet, nuoširdžiai pasakius, mane jie baugina. Esu tikra, jog ir kai kuriems kitiems skaitytojams šis piešinys atrodys labai negražus ir bauginantis. „Kam gi tokius piešti? Geriau piešti gražius veidus,“- pasakytų mano mama. Tačiau, kai paklausiau Dorotėjos pakomentuoti savo piešinį, ji ramiai atsakė, kad čia akis, nosis ir raudona grifka. Tokia išsižiojus iš nuostabaus, aš vėl prisiminiau, kad dar turiu daug ko išmokti iš vaikų. Mat man tokie piešiniai yra labai vertingi, nes jie daug geriau perteikia žmogiškas emocijas, nei įprastos realistiškos reprezentacijos (plačiau apie tai skaitykite čia).
Kai grįžau į savo darbo kambarį kurti „Pasakiško portreto“ idėjų, aš žinojau, jog privalau panaudoti šį Dorotėjos ir Domo bendrą eskizą bei kurią nors nuotrauką su Dorotėja laikant šuniuką už pavadėlio. Privalau, nes juose buvo susikaupę tiek daug reikšmingų nutikimų.
Pirmiausia dėl to, jog Dorotėja pasipasakojo man apie jos brolio pyktį. O vėliau, Domui nieko apie tai nežinant, jis išpaišė lapelį su raudona spalva taip energingai ir ekspresyviai, jog tai man atrodė kaip tikra jo pykčio metaforinė išraišką ant popieriaus. O tada Dorotėja nusprendė tam pykčiui duoti veidą.
Antra reikšminga istorija yra ta, jog, kai Dorotėja pasipasakojo man apie jos brolio pyktį, aš jai papasakojau pasaką apie piktą dvasią. Tos pasakos įkvėpta, Dorotėjai netyčia pavyko nupiešti piktą žuvį, kurią, ji sakė man, sutikus pasakoje pažabotų su pavadėliu. Vėliau, mums bežaidžiant lauke, Dorotėja atsivedė kaimynų šuniuką už pavadėlio. Iš viso to kyla išvada, jog Dorotėja norėtų pažaboti jos brolio pyktį su pavadėliu – visai taip, kaip ji pažaboja savo kaimynų šuniuką.
Štai todėl turėjau nupiešti Dorotėją laikant už pavadėlio pykčio dvasią.
Žinant šią istoriją, gali atrodyti, jog piešiu Domo, tarsi pikto šunio, karikatūrą, bet ši interpretacija yra labai toli nuo tiesos.
Pyktis yra universali patirtis visiems žmonėms. Kiekvienas iš mūsų kartais supykstame ir tada (bent jau mintyse) elgiamės kaip vaikai. Tad šaipytis iš kito pykčio yra tas pats, kas niekinti savo. Galima pasmerkti tokius jausmus, tačiau yra daug maloniau juos užjausti, suprasti ir mylėti.
Piešinys, kuriame Dorotėja laiko už pavadėlio piktą šunį, gali turėti keletą prasmių. Jis gali perteikti tai, kaip Dorotėja pažaboja Domo pyktį. Arba, tiksliau, kaip ji susidoroja su savo pykčiu, kuris kyla iš susierzinimo dėl jos brolio. Galiausiai šis piešinys gali perteikti, kaip viena mergaitė laiko pykčio jausmus, būdingus viso pasaulio žmonėms – su šiomis emocijomis draugauja ir žaidžia kaip su mylimu šuniuku.
Pingback: Pyktis kaip elektra – Dorotėja ir piktas šuo | Pasakiški portretai
Pingback: Dorotėja ir Domas – visi 10 „Pasakiško portreto“ idėjų generavimo piešiniai | Pasakiški portretai