Gyveno kartą neturtingas žvejys. Užsidirbti duonos kąsniui, išplaukė tasai į jūrą žvejoti su tinklu. Metė jis į vandenį tinklą ir traukė atgal į valtį – gal ką pagavo. Traukė vieną kartą, tinklas tuščias. Traukė antrą – tinklas buvo pilnas žolių. Traukė trečią, kurį taip sunkiai traukė iš vandens, jog tikrai tikėjosi sėkmės ir žuvų, tačiau ištraukė tik krūvą šiukšlių iš sudužusio laivo. Jau buvo bemetąs šiukšles atgal į jūrą, kai tarp jų netyčia užmatė keistą butelį.

Tame butelyje buvo uždaryta dvasia, kurią įkalino žmonės prieš tūkstančius metų. Tuo metu, kai tik dvasia buvo įkalinta, ji sau sakė:

– Tas, kas atidarys butelį ir mane išlaisvins, tam išpildysiu tris norus.

Bet praėjo keli šimtai metų, ir niekas neatidarė šio butelio. Dvasia supykusi sakė sau:

– Kas atidarys butelį, tą prakeiksiu amžiams!

Tačiau butelio ir vėl niekas nerado, niekas neatidarė dar kelis šimtus metų. Po kiek laiko tai dvasiai vėl grįžo viltis ir ji žadėjo jos išlaisvintojui tarnauti iki gyvenimo galo. Taip dar keli šimtai metų praėjo, o dvasia  belaukdama taip įtūžo ant žmonių, jog prisiekė pirmam atidariusiam butelį, tam jisai kardu perpjaus krūtinę!

Vargšas žvejys, nes tai jam teko atidaryti butelį tuo momentu. Išlindo didžiulė dvasia ir užsimojo neregėto dydžio kardu. Žvejys buvo menkas, nebuvo net vilties jam bandyti gintis. Tačiau tą akimirką žvejui dingtelėjo į galvą mintis ir tarė dvasiai su abejone balse:

– Negali būti, jog tokia milžiniška būtybė galėtų sutilpti į tokį mažą buteliuką.

O dvasia su pasididžiavimu atsakė:

– Ha! Aš turiu magiškų galių – galiu pasiversti didžiausia meška ir mažiausia muse. Sutilpti į butelį yra vieni niekai. Aš tau parodysiu savo neribotą magiją.

Didžiulė pabaisa staiga sunyko į buteliuką, o tada žvejys gretai užkimšo butelį kamštuku ir taip vėl įkalino piktą dvasią.