„Man reikėjo ketverių metų, kad tapyčiau kaip Rafaelis, bet viso gyvenimo, kad tapyčiau kaip vaikas.“ Mes pritariamai linksime galvas, kai girdime tokį stiprų Pablo Picasso susižavėjimą mažaisiais. Visi žinome, jog svarbu išsaugoti vaikams būdingą tyrumą, smalsumą ir žaismingumą. Vis dėlto kyla klausimas – ką būtent Picasso turėjo omenyje? Žvelgiant giliau į vaikų įtaką vaizduojamojo meno srityje, pasirodo, XX amžiuje buvo nemažai didingų tapytojų, kurie rinko vaikų piešinius, tokie kaip Kandinsky, Matisse, Klee, Miro ir Dubuffet. Norėčiau jums pateikti pavyzdį, palygindama savo ir Dorotėjos (8m.) greitai nupieštus žmogaus veido eskizus, ir juos išnagrinėjusi atskleisti, ką turi vaikai, dėl ko didūs modernizmo meistrai buvo taip susižavėję.
Mes su Dorotėja žaidėm įvairius piešimo žaidimus. Vienas iš jų buvo išsirinkti 2-3 spalvas, nupiešti ką nors per 10 sekundžių. Tada apsimainyti piešinius ir juos užbaigti kaip tik nori. Per tokį trumpą laiko tarpą gali nupiešti tik kažką abstraktaus ar tiesiog keverzonę. Tačiau, kai reikėjo juos užbaigti, mums ne kartą toje keverzonėje pasirodė veidas. Tačiau mano ir Dorotėjos nupiešti veidai labai skyrėsi.
Palyginkime Dorotėjos užbaigtą piešinį „Senelė“ bei manąjį „Fėja“.
Pirmiausia, ką aš įžiūriu, yra tai, jog mano veido piešimo įgūdžiai yra labiau išlavinti negu Dorotėjos. Fėjos piešinys buvo pradėtas Dorotėjos. Ji nupiešė abstrakčius vingius ir „X“ per vidurį su violetiniu ir rožiniu flomasteriais, o aš lėtai ir atsargiai pridėjau žando kontūrą, lūpytes ir du brūkšnelius akytėms. Iš patirties aš žinojau, kur šias linijas padėti, jog veidelis atrodytų gana proporcingas ir mielas. Aš šio triuko išmokau kopijuodama animacinių filmų veikėjus, tad ir rezultatas primena fėją iš Disnėjaus filmo.
Animacinių filmų stilius nėra realistiškas. Ten proporcijos būna daugiau ar mažiau iškraipytos, tačiau labai taktiškai: panaudojamos vaikiško veido proporcijos, jog sukurtų mielumo įspūdį, kaip mano fėjos piešinyje.
Tuo tarpu, Dorotėja užbaigė mano piešinį nupiešdama (su mėlynu flomasteriu ant raudonų linijų) senelės veidą. Visa galvos struktūra bei veido bruožai ne tik kad neatitinka realaus žmogaus proporcijų, bet ir „neteisingai“ jas iškraipo. Labai mažai tikėtina, jog toks piešinys galėtų būti panaudotas kuriant Disnėjaus animacinio filmo veikėjus, tačiau meno pasaulyje toks stilius yra vertingas bruožas. Kodėl? Nes objektas (šiuo atveju – žmogaus veidas), kuris yra pavaizduotas nerealistiškai, yra skaitomas kaip metaforų ar simbolių kompozicija, perteikdama tai, kas nematoma. Pavyzdžiui, Dorotėjos piešinyje senelė neturi burnos. Akivaizdu, jog realybėje taip nebūna. Tačiau, priimant šios detalės nebūvimą metaforiškai arba kaip perkeltinę prasmę, burnos trūkumas gali reikšti nebylumą.
Taigi, kai dabar pavyzdžiais apibūdinau, kodėl realistiški bruožai mene yra iškraipomi ir kaip jie yra skaitomi, galime nuodugniau išanalizuoti mano ir Dorotėjos eskizus, jog geriau palygintume jų meninę vertę.
Mano piešinyje, fėjos veido išraiška atrodo, jog ji yra galbūt susimąsčiusi, rimtyje. Rožinė ir violetinė spalvos primena, jog ji yra daili kaip gėlė. Sūkuriai primena purius plaukus, o violetinė spiralė su “X” ant akies – tarsi puošni gėlė įsegta plaukuose arba tarsi natūrali fėjos-gėlės dalis. Žiūrėdama į šį piešinį, aš įsivaizduoju pasakišką heroję gyvenančią stebuklų pasaulyje, gamtoje, tarp gėlių, ir susimąsčiusi žvelgianti į horizontą.
Dorotėjos piešinyje senelė žvelgia aukštyn. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai būna dvasingi, dėl to man toks žvilgsnis į dangų primeną maldą ar gailestingą prašymą skirtą Dievui. Nerangi kontūro linija primena senatvei būdingą sveikatos trapumą ir raukšles. (Tuo tarpu fėjos piešinyje greiti ir lengvi sūkuriai puikiai atspindi jaunystę.) Žydra spalva perteikia senelei deramą ramybę, lėtumą, tyrumą, galbūt net pablyškusią odą bei švieisiai nužilusius plaukus; ir šiek tiek liūdesio, kuris paskatintų kreiptis pagalbos į Dievą. Raudonos linijos vietomis primena raukšles, tačiau jų užrietimas suteikia joms tokio lengvumo, jog senelės veidas atrodo tarsi (dvasingumo) vėjo glostomas.
(O kam gi analizuoti tokius paprastus eskizus? Juk jie nėra išskirtiniai meno kūriniai. Taip, tačiau būtent iš tokių paprastų eskizų galima suskurti išskirtinius meno kūrinius.)
Išanalizavus šiuos du piešinius, pasidaro aišku, kodėl aš (bei kiti didūs menininkai) taip vertina vaikų piešinius. Vaikai, neturėdami piešimo įgūdžių ir nežinodami tikslių proporcijų, perteikia ant popieriaus pasaulį išradingais būdais net dėl to nesistengdami. Tuo tarpu, aš, būdama menininkė su žinių bagažu ir pralavintais įgūdžiais, turiu stengtis atrasti būdų „kalbėti“ vaizdiniais kitaip, nei kaip esu jau išmokusi ar kas jau yra pasaulyje. Bet tik jeigu noriu praturtini šį pasaulį turiningais meno kūriniais.
Pingback: Pykčio veidas – Dorotėja ir piktasis šuo - Pasakiški Portretai