Pirmuoju atveju – piešiant tik su laikmačiu – koks bus piešinys daugiau priklauso nuo atsitiktinumo, nes per 10 sekundžių nelieka daug laiko galvoti. Tai nereiškia, jog piešiniai atliekami visiškai atsitiktinai ir visai negalvojant. Dirbant su laikmačiu, atsiranda azartas ir spontaniškumas. Mes piešiame, ką mūsų mintys staiga pasiūlo, tačiau ant popieriaus išeina kitaip, nei įsivaizdavome. Kadangi nėra laiko kažką taisyti ar aiškiau formuoti, mums tenka tiesiog reaguoti į tai, kas jau yra ant popieriaus ir greitai nuspręsti, kas prie to gerai derėtų (ar kontrastuotų). Taigi, tokie spontaniški piešiniai yra tarsi realybės ir minčių šokis, arba fizinio ir vaizduotės pasaulių kokteilis.

Antruoju atveju – piešiant spontaniškai su laikmačiu ir tada juos užbaigiant kaip tik nori – paskatinama naudotis vaizduote ir asociacijomis, kurios atspindi mūsų prisiminimus. Tai labai panašu į psichologinį Roršacho rašalo dėmių testą ir beveik tas pats, kas spėlioti, ką matai debesyse. Vaikams tai labai lengva padaryti, nes jie mėgsta fantastinį pasaulį tiek pat, kiek ir realųjį. Be to, jų asociacijų netrikdo racionalus mąstymas (išsivystantis ankstyvoje paauglystėje), kuris šiuo atveju (žr. mano ir Dorotėjos paukščio piešinį aukščiau) galėtų teigti, jog „paukštis taip neatrodo; neteisingos proporcijos“.