Pirmajame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja ir Domu. Vėliau aš panaudojau vaikų piešinius, jų istorijas bei nuotraukas kuriant 10 įvairių idėjų „Pasakiškam portretui“. Iš šių idėjų šeima išsirinko jų mėgstamiausią – „Dorotėja ir piktoji žuvis“. Žemiau esantis video trumpai nupasakoja visą istoriją, kaip atsirado ši idėja.
Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu apie šios idėjos tolesnį vystymą ir jos įvairias tapybines versijas.
Kaip ir minėjau įraše „Tapybinių idėjų generavimas“, pradines sugalvotas idėjas nutapiau ant mažo formato (A5) lapų su akvarelėmis. Pirmoji idėja buvo „Dorotėja ir piktoji žuvis danguje”, tada – „Dorotėja su žuvimi vandens ir dangaus sūkuryje“ .Taip jau ištapiusi visas fantastines idėjas su žuvimi oro stichijoje, man teko pereiti prie labiau įprasto ir kaip trečią idėją nutapyti povandeninį pasaulį.
Kaip ir su ansktesnėmis idėjomis, nenorėjau nutapyti realistinio povandeninio pasaulio, o labiau panaudoti modernistinį stilių – meno priemonėmis išgauti abstracijas. Tokiu būdu paveikslas gali perteikti daugiau reikšmių per metaforas bei asociacijas.
Akvarelės ypač tinka povandeninio pasaulio temai, nes tai iš esmės vandeniniai dažai. Akvarelės technika yra susijusi su tuo, kaip dažai plaukia ant popieriaus paviršiaus paveikti vandens. Tepdami teptuku ant sauso popieriaus lapo išgausime aiškių kraštų liniją. O jei teptuku brėšime per sudrėkintą popieriaus lapą, dažai pasklis į visas puses. Tačiau net ir tarp šių dviejų technikų yra galybė pasirinkimų, kaip galima išgauti įvairių efektų. Popierių galima sudrėkinti daugiau ir mažiau, o dažai ant teptuko taip pat gali būti įvairios koncentracijos. Vandeninga spalva ant labai šlapio popieriaus pasklis kaip neryškus ir šviesus debesėlis. Koncertuoto pigmento spalva ant šiek tiek sudrėkinto popieriaus paviršiaus sklinda ryškiomis ir neįprastomis tekstūromis primenančiomis bakterijas.
Akvarelinių dažų žaismas ir buvo tam tikra prasme povandenis pasaulis, kuriame Dorotėja atsidūrė su pikta žuvimi. Ir pati žuvis buvo nutapyta iš besiliejančių linijų. Tai yra ne paprastas povandeninis pasaulis, kurį esame matę iš nuotraukų, o toks, kuris galėtų būti gyvas tik vaizduotėje arba pasakų šalyje.
Šioje vietoje man vėl viskas grįžta į pradžią – pasakos yra ne apie mus supantį pasaulį, o apie mūsų vidinius išgyvenimus. Mūsų galvelėse tvyro kitokie dėsniai, nei realybėje. Dėl to pasakų fantastiniai elementai yra pakvietimas keliauti į mūsų vidinį pasaulį.
Šiame paveiksle Dorotėja pažaboja savo ir savo brolio pyktį, kuris pasakų pasaulyje atrodo kaip pavojinga žuvis. Šios žuvies kūnas yra toks vaiduokliškas ir neapčiuopiamas, jog net negali žinoti, ar pyktis tėra mergaitei po kojomis, ar jis kaip vanduo yra užtvindęs viską aplinkui.
Pingback: Dorotėja ir piktoji žuvis ant bangos | Pasakiški Portretai