You are currently viewing Dorotėja ir piktoji žuvis

Dorotėja ir piktoji žuvis

Praeitame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja (7m.) ir Domu (5m.). Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu, kaip vaikų piešiniai, jų interpretacijos bei nuotraukos įkvėpė mane sukurti įvairių idėjų skirtų Pasakiškam portretui.

Kai Dorotėja pasidalino su manimi, kad ją erzina jos brolis, kai tasai supyksta, aš papasakojau jai trumpą pasaką apie piktą dvasią iš butelio ir paskatinau ją nupiešti, kaip ta dvasia galėtų atrodyti. (Pasaką galite perskaityti čia.)  Šie buvo jos pirmieji eskizai:

Piešinys: mėlynų atspalvių vėjo sūkuriai kylantys iš butelio
Piešinys: sūkuriai iš trijų mėlynų atspalvių.

Pirmasis piešinys primena galingą viesulą sprogstantį iš butelio.

Antras piešinys nebuvo toks aiškus, tad aš paklausiau Dorotėjos, ką tasai jai primena. Numaniau, jog ji neturėjo jokios aiškios intencijos, kas turėjo būti pavaizduota, nes aš ją paskatinau piešti tai, kas nematoma, naudojantis abstrakcijomis. Tačiau ką kiekvienas iš mūsų įžiūri abstrakčiame piešinyje, tai atspindi mūsų mąstymą, prisiminimus ir vertybes. Tad, kai iškėliau ore šį eskizą mums abiem geriau pasižiūrėti, abi pamatėme piktą žuvį su didelėmis lūpomis.

Abstrakčių sūkurių piešinys, kuriame matosi pikta žuvis su didelėmis lūpomis.

(Natūralu, nes vaikai jaučia artumą gyvunams. O aš taip, todėl ir nusprendžiau dirbti su vaikais ir pasakomis.) 

Kalbėjau, jog ši žuvis atrodo tarsi plaukia vandens sūkuriuose, o galbūt net skrenda tarp debesų ir vėjo gūsių.

Tada jos paklausiau:

– Ką darytum, jei sutiktum tokią piktą žuvį pasakoje?

Į ką ji atsakė:

– Uždėčiau pavadėlį, užšokčiau jai ant nugaros ir taip skrisčiau ant jos. Tada nuskristume iki vandens ir ją ten įmesčiau, kad tokia jau pikta.

Nežinau, kaip Jūs, bet aš po tokio atsakymo buvau džiaugsmingoje nuostaboje. Pirmiausia mane nustebino, kaip lengvai jos galvelėje kilo toks originalus siužetas. Antra – kaip ji mato save: pasitikinti, drąsi, pasinaudojanti gyvenimo iššūkiais savo naudai ir tuo pačiu nieko nenori sunaikinti pakeliui. Mano akimis tokia mergaitė yra laiminga ir aš labai džiaugiuosi dėl jos. 

Vėliau, kai mes baigėme piešti, išėjome į lauką žaisti ir fotografuotis, Dorotėja atsivedė už pavadėlio kaimynų šuniuką. Taip aš supratau, kodėl Dorotėjai atėjo į galvą uždėti pavadėlį ant piktosios žuvies. Tai asociacijos kilusios iš asmeninio gyvenimo prisiminimų. Dorotėjai galėjo šmėstelėti galvoje: „Kaip galėčiau pažaboti tokią pavojingą pabaisą? Ogi tiesiog suvaldyti ją su pavadėliu kaip aš suvaldau mūsų kaimynų šuniuką.“ Tą akimirką pasijaučiau tarsi iššifravau Dorotėjos sapną, kurį dabar galiu paversti šaunia portreto idėja.

A seven-year-old girl with a dog on a leash by a pond.

Būtent ši nuostabi istorija paskatino mane nupiešti pirmąją portreto idėją. Kompoziciją patalpinau ovalo formos rėmuose (kuriuos jau buvau atradusi bestudijuojant universitete), nes jie dar labiau paryškina įspūdį, tarsi žvelgtum į stebuklų pasaulį pro raktų skylutę arba tarsi regėtum tai sapne.

Jei norėtumėte pamatyti daugiau mano vystomų idėjų skirtų Pasakiškam portretui, galite sekti mane socialiniuose tinkluose arba prenumeruoti mano naujienlaiškį.

Naujienlaiškis

Kas mėnesį pasidalinu savo naujausių įrašų santrauka, apie savo pasiekimus ir naujausius meno kūrinius.

Invalid email address
Bet kada galite atsisakyti prenumeratos.

This Post Has 15 Comments

Parašykite komentarą