Pirmajame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja (8m.) ir Domu (5m.). Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu, kaip vaikų piešiniai, jų interpretacijos bei nuotraukos įkvėpė mane sukurti įvairių idėjų “Pasakiškam portretui”.
Vienas iš mūsų mėgstamiausių piešimo žaidimų buvo nupiešti kokią nors abstrakciją per 10 sekundžių, tada apsimainyti piešinius ir juos užbaigti taip, ką tasai tau primena. Šis piešinys buvo pradėtas Dorotėjos su violetiniu flomasteriu, o tada aš jį užbaigiau su juodu.
Tie, kurie yra dideli meno entuziastai arba yra gerai išsimokslinę apie meną, galėtų pamanyti, jog išsilavinusiai menininkei nupiešti katiną yra nuvalkiota ir klišė. Į ką galiu atsakyti, jog aš irgi taip galvoju. Tačiau per savo gan trumpą kūrybinį kelią man teko save suprasti ir sau pripažinti, jog man patinka kai kurie lėkšti paveiksliukai. Vaikams dažniausiai taip pat, o tai yra dar viena priežastis, kodėl vaikai yra mano įkvėpimas kūryboje.
Antra kritika galėtų būti tai, jog šis eskizas yra labiau asmeniškas man negu Dorotėjai, todėl neturėtų būti naudojamas portreto idėjai vystyti. Suprantama, palyginus su istorija apie piktąją dvasią ir piktą žuvį, šis eskizas yra žymiai mažiau asmeniškas Dorotėjai. Aš apie tai pagalvojau prieš kuriant šiuos portreto eskizus, tačiau iš patirties žinau, jog tokioms kritiškoms įžvalgoms kūryboje vietos nėra.
Niekada negali žinoti iš anksto, kuri idėja turės didžiausią potencialą tapti geru meno kūriniu. O kartais tam tikros vienos idėjos dalys lemia sekančios idėjos sėkmę. Kartais tiesiog netikusi idėja įkvepia sekančią idėją, kuri tampa labai sėkminga. Galiausiai buvo šansas, kad šis eskizas pasirodys žavingiausias Dorotėjai, ir taip laimės asmeniško portreto idėjų „konkursą“. Taip nenutiko, tačiau to neįmanoma žinoti kūrybos metu.
Taigi, kai paišiau šį eskizą, aš pagalvojau, jog linijų veltinis man labai primena katinus – minkštas ir malonus kaip vilnonių siūlų kamuolys; arba verdantis susierzinimas būdingas temperamentingiems katinams.
Pasirinkau piešti susierzinusį katiną, nes mums visiems labai gerai žinomas (ir kartu juoką keliantis) šis kačių būdas. Glostai, atrodo, patinka. Po pusės minutės jai bus gana, ir galbūt tu pastebėsi jos susierzinimą jos uodegoje, kuri mosikuoja su įtampa ir grakštumu. O jei ne, tai ji tau paaiškins savo savijautą nagais. Taigi toks švelnus mielumas mus dažnai skaudžiai nustebina.
Man šis tyliai tūnantis ar net kartais nenumatomas pavojus yra vertingas bruožas “Pasakiškam portretui”. Pasakos mus žavi dėl nuotykių, iššūkių ir pavojų, kuriuos herojus visada galiausiai įveikia.
Kadangi paveikslas gali perteikti tik vienintelę pasakos akimirką, tai žiūrovas tampa to paveikslo pasakos kūrėju. Žiūrėdamas į paveikslą, kiekvienas žmogus savaip interpretuoja, ką jame mato. O jei paveikslas turi naratyvinių (pasakojimo) elementų, žmogus spontaniškai įsivaizduoja, kas galėjo įvykti prieš paveikslo perteikiamą sceną ir kas galėtų įvykti po to.
Aš, kaip menininkė, siekiu sukurti paveikslus, kurie galėtų sužadinti mumyse dviprasmiškas istorijas ir kurie verstų klausti – ar Dorotėja su katinu atrodo pavojuje, ar jai viskas bus gerai? Tai, ką žiūrovas matys, atspindės jo ar jos požiūrį į pasaulį tuo momentu. Jei žiūrovas mato, kad Dorotėja yra pavojuje su tokiu katinu, labai tikėtina, kad toks žmogus mato ir gyvenimą pilną pavojų. O jei žiūrovas manys, jog Dorotėjai vis tiek viskas bus gerai, jis mato gyvenimą su viltinga ir pozityvia šviesa.
Tai nereiškia, jog šios interpretacijos parodys, ar mes pesimistai ar optimistai. Mano interpretacijos atspindi mano savijautą dabartyje, kurią galėjo nulemti pastarųjų dienų įvykiai. O kadangi mano paveikslai yra kartu ir pasakos, tai laiminga pabaiga yra pažadėta.
Šiuose eskizuose aš ieškojau kaip linijomis galėčiau perteikti pasakišką istoriją. Istorija tapo stebuklinga pasaka, kai paverčiau katiną į meškos dydžio gyvūną. Tuo tarpu Dorotėja yra atsirėmusi į jį ramiai, tarsi jis – nepavojingas naminis gyvūnėlis. Katino kūnas sudarytas iš susivėlusių linijų, ant kurių turėtų būti minkšta gulėti. Uodega nupiešta iš įnirtingų ir aštrių zigzagų – didelė ir pūkuota, bet ir kaprizinga kaip ir susierzinusio katino išraiška. Pirmuose piešiniuose ištempiau kačiuko ausų kampučius ir mano akyse ausytės tapo panašios į velnio ragiukus. Paskutiniuose dviejuose piešiniuose paverčiau mažą katinuką į labiau suaugusį ir realistiškesnių proporcijų katiną, norėdama sumažinti piešinio mielumą ir padidinti rimtumą.
Šioje vietoje mano katiniškos idėjos baigėsi, tad perėjau prie naujo piešinio kūrybos.
Jei norėtumėte pamatyti daugiau mano vystomų idėjų skirtų “Pasakiškam portretui”, galite sekti mane socialiniuose tinkluose arba prenumeruoti mano naujienlaiškį.
