Pirmajame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja ir Domu. Vėliau aš panaudojau vaikų piešinius, jų istorijas bei nuotraukas kuriant 10 įvairių idėjų „Pasakiškam portretui“. Iš šių idėjų šeima išsirinko jų mėgstamiausią – „Dorotėja ir piktoji žuvis“. Žemiau esantis video trumpai nupasakoja visą istoriją, kaip atsirado ši idėja.
Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu apie šios idėjos tolesnį vystymą ir jos įvairias tapybines versijas.
Žuvies kūno sūkurius nusprendžiau nutapyti su pipete. Šią techniką atradau dar studijuodama universitete, panaudojusi pasibaigusių blizgių klijų buteliukus.
Piešimui su pipete reikia praktikos. Pirmiausia reikia praskiesti dažus su dideliu kiekiu vandens, jog dažai galėtų tekėti gan lengvai iš siauros buteliuko nosytės. Tačiau negalima dažų per daug atskiesti, nes taip linija išeis blanki.
Dirbant su pipete reikia nutaikyti, kokiu greičiu vesti liniją ir kaip stipriai spausti buteliuką, jog linija nusipieštų tolygiu storumu ir, idealiausiai, gale nusiaurėtų.
Piešti reikia greitai, nes Dorotėjos piešinyje linijos su flomasteriais buvo nupieštos su entuziazmu. Jei bandyčiau jas perpiešti lėtai, mano atsargumas matytųsi pačiose linijose.
Apskritai, aš pastebėjau, jog jei reikia kažką kopijuoti tapyboje (ar net kitomis meno priemonėmis), verčiau nesistengti tai atlikti tiksliai kaip kompiuteris, o stengtis perteikti tą pačią energiją, nes neryškius skirtumus žmogaus akis vis tiek nelabai pastebi.
Stengiantis perteikti Dorotėjos pieštos žuvies linijų energiją, dažymas su pipete buvo geriausia technika. Nei su teptuku, nei su rašalo plunksna neišeitų nutapyti tokių ilgų, tolygių ir nenutrūkstamų linijų. Mat jeigu dažai baigiasi nespėjus užbaigti visos spiralės, (o ant teptuko ir plunksnos dažai baigiasi gan greitai,) beveik neįmanomą ją vėl pratęsti nepalikus žymės. Tiek linijos storumas, tiek rankos judesiai šiek tiek pasikeičia piešiant antrą kartą.
Dirbant su pipete irgi taip gali nutikti – netikėtai baigiasi dažai. Tokiu atveju, bandant pratęsti liniją iš antro karto, taip pat matysis žymė, tik ne tokia ryški, kaip būtų nutikę dirbant su teptuku.
Ar man pavyko nupiešti tobulas spiralines linijas? Tikrai ne. Skirtingose vietose padariau visas paminėtas klaidas ir jas galima pamatyti gerai įsižiūrėjus. Aš dėl to nepergyvenau, nes paveikslai šioje kūrybos stadijoje yra tik juodraštiniai. Tačiau jau dabar galima susidaryti įspūdį, kad gerai atliktas paveikslas yra tarsi performansas – turi tik vieną šansą su tinkama energija ir gerais mostais palikti ant paveikslo žymę. Jei bandysi taisyti, matysis.
Kita vertus, yra nuostabu suvokti, jog paprasčiausioje linijoje gali įžiūrėti menininko perteiktą energiją ir emocijas.
