Pirmajame įraše trumpai papasakojau, kaip praėjo mano kūrybinė sesija su vaikais Dorotėja ir Domu. Vėliau aš panaudojau vaikų piešinius, jų istorijas bei nuotraukas kuriant 10 įvairių idėjų „Pasakiškam portretui“. Iš šių idėjų šeima išsirinko jų mėgstamiausią – „Dorotėja ir piktoji žuvis“. Žemiau esantis video trumpai nupasakoja visą istoriją, kaip atsirado ši idėja.
Šiame ir ateinančiuose įrašuose papasakosiu apie šios idėjos tolesnį vystymą ir jos įvairias tapybines versijas.
Vėliau šiam piešiniui sukūriau 6 tapybines versijas. Šiame įraše galite pamatyti visas tapybines versijas vienoje vietoje ir taip pat paskaityti, kaip šeima reagavo į šių paveikslų prezentaciją.
Žuvų tema Dorotėjos šeimoje
Dabar noriu patikslinti, jog per pirmąją 10 nupieštų idėjų prezentaciją tėvai buvo atrinkę 5 mėgstamiausias idėjas ir tada jiems buvo sunku išrinkti tik vieną tolesniam vystymui. Aš juos paraginau dėl to nesivarginti ir pažadėjau, jog iš visų idėjų padarysiu tapybines versijas. Taip kūrybos procese vienas darbas duos įkvėpimo kitam, paveiksluose atsiras įvairių originalių sąsajų ir dėl to bus lengviau išsirinkti mėgstamiausiąjį.
Tačiau, kai pradėjau dirbti su pirma idėja, supratau, jog tik vienos idėjos vystymas į tapybines versijas sueikvoja labai daug laiko ir kūrybinių pastangų. Be to, po šios patirties atrodė, jog yra net pravarčiau nagrinėti vieną idėją gilyn negu kad paviršutiniškai apjungti kelias.
Kai pasakiau šeimai, jog man pavyko išvystyti tapybines versijas tik vienai idėjai – Dorotėja ir piktoji žuvis – mergaitės mama pasakė, jog tai kaip ir sėkmingas sutapimas, nes jų šeimoje yra labai artima žuvų tema. Jų tėtis yra žvejys, tėčio tėtis yra žvejys; ir vyrai, ir vaikai žvejoja. Tad Dorotėja ir žuvis yra labai „limpantis“ dalykas. (net stebina, kaip man taip šypsosi gyvenimas.)
Tai buvo pirmasis parodytas paveikslas, ir kada aš išgirdau labai daug susižavėjimo šūksnių. Buvo jiems aišku, kad tai yra vandenyje. Mama pasakė, jog spalvos yra netikėtos, vaikiškai drąsios. Vandens spalva primena Viduržemio jūrą, o vaikams tai buvo akių spalva. O papasakojus, jog tai yra magiško krištolo ritulio idėja, mama pasakė „kuo daugiau žiūriu, tuo man labiau patinka“. Tėtis dar pridūrė, jog paveikslas sudaro įdomų įspūdį ir pojūtį.
Mamai šis paveikslas irgi pasirodė įdomus. Tėčiui trūko turinio ir buvo per daug likę baltos spalvos. Mama suprato, jog taip turu būti, nes tai akvarelių efektas. Kai pasakiau, jog čia norėjau abstrakčiai perteikti dangų ir skraidančią Dorotėją, tik tada visa šeima spalvose pradėjo matyti debesis ir padanges. Mergaitei buvo labai patiko debesų atspalvis.
Pirmas buvo įspūdis, jog žuvis turi labai išraiškingą ir žmogišką akį. Patiko smaragdinė spalva. Tada šeima pradėjo ginčytis – vienam panašu į jūrą, kitam į kalnų ledynus, dar kitam į ežero paviršių. Žuvis priminė delfiną, bet tėtis tam neprintarė.
Aš pasakiau, jog labai džiaugiuosi, kad visi nesutaria, kas tai yra, nes toks ir buvo mano tikslas – perteikti labai dviprasmišką pasaulį, kuriame stichijos yra susimaišiusios. Tuomet vaikučiams atsirado daugiau asociacijų: į žemę panašu, tarsi skraidytų medžiuose per labai giedrą dieną; o gal kosmosas, ir į bangas panašu, ir žuvies uodega labai įdomi. Mamai iš trijų parodytų paveikslų šitas buvo artimiausia.
Man šitas paveikslas yra žuvies ir vandens sąsaja su akvarele – menine technika apie tai, kaip dažai reaguoja su vandeniu. Tačiau šeima turėjo daug smagesnių asociacijų apie ši paveikslą.
Tėtis iškart pasakė, jog jam ši versija labiau patinka. Jam tai priminė filmą „Avataras“ – tuos stebuklingus medžius, kurių šakelės švyti. Dorotėja pasakė, jog jai tai kaip skraidymas tarp plunksninių debesų. Mamai – tarsi bakterijos matomos per mikroskopą. Tada Dorotėja rodė į taškiuką ir sakė, jog šita labai panaši į korona virusą. Visa šeima vienas kitą papildė įvairiomis asociacijomis: sliekiukai; smilgos; greitai „bėgantys“ pelekai, kad net žiežirbos eina; paslaptingoje karalystėje; didžiuliai akmenys-rieduliai; kiaušiniai; žuvis išsiritusi iš kiaušinuko ir skuodžianti iš lizdo; arba skuodžia pro gėlės lapus iš žiedus; arba geria nektarą. Nuo kiaušinėlių temos perėjo prie gyvybės užsimezgimo – spermiukų su dviem kiaušidėmis. Tada tėveliams pasidarė problematiška paaiškinti vaikams, kas tie „spirgiukai“.
Nors bekuriant aš neturėjau ketinimų sužadinti tiek daug varijuojančių asociacijų, man šie tėvelių ir vaikų žaismingi spėliojimai ne tik smagiai prajuokino, bet ir praturtino įžvalgomis, kiek daug potencialių istorijų dar būtų galima išvystyti su šio tipo linijomis.
Šitas šeimai labiausiai patiko iš praeitų dėl to, kad turėjo išbaigtumo įspūdį. Palyginus su akvarelėmis, tapybos paveikslas atrodo užima daugiau laiko sukurti ir dėl to jis tampa svaresnis už kitus.
Nors mano intencija buvo perteikti žuvį skriejančią virš „naiviai“ nutapytos banguotos jūros, šeima šiame paveiksle pamatė daugiau asociacijų. Mėlynė atrodo ir kaip jūra, ir kaip snieguoti kalnai. Atrodo, jog žuviai iš paskos seka kriauklė, o galbūt tai sukūrys, kuris žuvį nori įtraukti, o galbūt iš sūkurio parėjo ir žuvis ir visa audra. iš kurio žuvis išslenda. Tėtis pasakė, jog ta kriauklė atrodo ne vietoj ir kartu per daug traukia akį. Vaikai nesutiko – jiems viskas labai patinka, nes žuvis gali turėti kaip žmogaus kojas, kurios taip skuodžia greitai, jog susikuria purslai. Mama taip pat nesutiko sakydanma, jog jai atrodo čia viskas yra labai vietoj ir kompoziciškai labai teisingai sudėliota, tik galbūt norėtų labiau paryškinti sūkurio formą į tokią kap kriauklės ir padaryti taip, jog žuvis tarsi išlenda iš tos angos.
Aš šeimai pasakiau, jog liko pamatyti dar vieną paveikslą. O jei jie išsirinks šį paveikslą kaip mėgstamiausią, mes tada kartu galėsim paspręsti, kaip ir ką šioje kompozicijoje keisti.
Šis paveikslas sukėlė šeimoje taip pat ilgas diskusijas apie tai, kas čia galėtų būti pavaizduota. Mane nustebino, kad iš pat pradžių Dorotėja ir jos draugė, kuri irgi dalyvavo prezentacijoje, abi pamatė, jog tai yra apvalus žuvytės akvariumas. (Pasirodo, Dorotėja neseniai buvo gavusi tokio tipo akvariumą, tik žuvytė mirė). O kaip mergaitė paklausė mamos „Kas čia?“ rodydama į žmogaus siluetą, mama atsakė, jog tai ji pati žiūri ir atsispindi, arba tai jos brolis. Mergaitė suprato, jog tai lango atspidys. Tėtis irgi pastebėjo, jog šios formos viršuje yra anga kaip akvariume, tik jam nebuvo aišku, kodėl kreivai „išpjauta“. Dorotėja aiškino tėčiui, jog toj vietoj yra banga, o anga yra virš jos. Tad šeima iš pat pradžių atspėjo mano tikrąsias intensijas.
Vėliau prasidėjo fantazavimai, kas dar tai galėtų būti. Tėtis papasakojo, kad jam tai primena fantastinius filmus, kur tokie taškuoti ir žvilgantys elementai vaizduojami kaip dirbtinis intelektas arba ateiviai., pavyzdžiui, filmo „Oblivion“ su Tom Cruise pabaigoje pasirodė labai panašiai švytintis kubas. Tokiu atveju tas langas su žmogaus siluetu galėtų būti ateiviai, kurie žvelgia per visatos langą.
Vaikai prigalvojo, jog čia galėtų būti tarp gėlių, arba kaip krištolo rutulyje, kuriame žuvį ir Dorotėją kažkas augina. Taip pat vaikai sugalvojo, jog tai galėtų būti žemėlapis, kuriame matosi miškai ir šalys, arba net pats gaublys vaizduojantis žemynus. Arba tai galėtų būti akvariumas pastatytas lauke tarp rudenėjančių medžių. Viršuje balti brūkšniai atrodė ir kaip atspindys ir kaip vaikams gerai pažįstamas kelias vedantis link ežero.
Mamai tai atrodė kaip lašas, kitu momentu priminė ir akies vyzdį.
Tada vaikai sugalvojo, jog tai žmogaus vyzdys, kuris žiūri š Dorotėją su žuvimi, ir galbūt tas žmogus kovoja su šia žuvimi.
Mama vienu metu pasakė, jog jai tas žmogaus siluetas atrodo šiurpokas, tarsi tai būti nejauki vyro figūra stebinti Dorotėją, dėl to paprašytų šią detalę išimti jei šis variantas bus paskutinis. Kiti tuomet pradėjo spėlioti, jog tai galėtų būti stebintis ateivis. O gal tai veidrodis, kuriame Dorotėja mato save, tik kad kitame pasaulyje. Dar tai galėtų būti kelias tarp dviejų surrealistinių pasaulių, o gal mergaitė keliauja laike. Mama pasidalino, jog gal tai Dorotėja senatvėje žvelginati į savo prisiminimų burbulą. Pati Dorotėja dar sugalvojo, jog galbūt tai iš budelės žiūri ir skelbia naujienas teisėjas, o žuvis dalyvauja rungtynėse. Tada mama pradėjo abejoti, jog gal net ir gerai palikti tą žmogaus siluetą, nes šis paveikslas, kaip tikras meno kūrinys, kelia tiek daug skirtingų minčių kiekvienam.
Aš papasakojau šeimai, jog tai buvo draugės pagalba atrasta idėja – akvariumas, kurį tėveliai stebi ir rūpinasi savo mergaite kaip naminiu gyvūnėliu. Mamai iškart labai patiko ši idėja, bet tėčiui ji buvo ne prie širdies ir jam labiau patiktų fantastinių filmų idėja. Aš jiems pasakiau, jog galima visaip varijuoti šią idėją: išimti langą su žmogaus figūra arbą jį kažkaip pakeisti, aiškiau perteikti akvariumo angą ir vandens liniją; arba visai nedaryti akvariumo iliuzijos; galbūt pakeisti žuvies kūną į labiau neapčiuopiamą kaip praeituose paveiksluose ir perteiktį ją kaip labiau pavojingesnę, nes dabartinė (man draugė sakė) atrodo tarsi žaisliukas. Taip mes nusprendėm, jog jie pasiliks visus paveikslus kuriam laikui, jog viską apgalvotų ir taip apsispręstų
Pingback: Dorotėja ir piktoji žuvis akvariume – antra arba patobulinta versija | Pirma dalis | Pasakiški Portretai
Pingback: Dorotėja akvariume – aliejiniai dažai ant drobės: galutinio paveikslo kūrimo procesas | Pasakiški Portretai